Islam

Prarasta galimybė Miʿrāj: žmonijos, o ne pranašų kritika

Miʿrāj istorija gali lengvai sukelti nesusipratimą. Kai kurie skaitytojai gali daryti išvadą, kad kritika nukreipta į pačius pranašus – į Mahometą už tai, kad jis sutiko su maldų sutrumpinimu, arba į Mozę už tai, kad rekomendavo tai daryti. Niekas negalėtų būti toliau nuo mano ketinimų. Tiesą sakant, kuo daugiau apmąstau šią istoriją, tuo labiau auga mano susižavėjimas abiem pranašais. Kritika, jei tokios yra, nukreipta kitur. Ji nukreipta į pačią žmoniją ir į nuolatinį žmogaus būklės bruožą, kurį istorija taip puikiai atskleidžia.

Jei tik būčiau buvęs ten, Miʿrāj

1 Dalis.

Kartais įsivaizduoju gana neįprastą dalyką.

Įsivaizduoju, kad stovėjau ten vietoj Mahometas, kai pasakojama apie Miʿrāj. Dievas kalba ir sako: „Penkiasdešimt maldų kiekvieną dieną.“

Visiems kitiems atrodo palengvėjo, kad skaičius sumažintas.

Negaliu nustoti galvojęs, ar būčiau reagavęs visiškai priešingai.

Sąžiningai manau, kad būčiau prašęs šešiasdešimt.

Ne todėl, kad man patinka rinkti įsipareigojimus. Ne todėl, kad tikiu, jog daugiau maldų kažkaip uždirba daugiau taškų pas Dievą. Priešingai.

Dievo garbinimo doktrina

Vienas iš labiausiai nesuprantamų klausimų religijoje yra susijęs su Dievo garbinimo tikslu. Daugelis žmonių mano, kad garbinimas yra tai, ko Dievas reikalauja iš žmonių, tarsi Kūrėjas būtų sukūręs žmoniją, kad gautų pagyrimą. Ši mintis verčia kritikus užduoti pažįstamą klausimą: kodėl tobulam ir savarankiškam Dievui reikėtų savo paties kūrinių patvirtinimo?

Klausimas kyla dėl klaidingos prielaidos apie garbinimo prigimtį.

Koranas teigia:

„Aš sukūriau džinus ir žmones tik tam, kad jie mane garbintų.“ (51:56)
— Koranas

Širko paaiškinimas

Širko paaiškinimas. Kas yra širkas? Dievo siejimas su partneriais. Kur problema? Ar tai Dievo, ar žmogaus problema? Žmogaus. Žmogaus sukurtas stabas neturi jokios įtakos. Stabulų garbintojas iš tikrųjų yra tas, kuris nori tapti Dievo partneriu. Kai Dievas dėl to taip pyksta, tai ne todėl, kad Jam skauda, ​​o todėl, kad žmogui yra nuopuolis patikėti save savo paties globai. Kadangi stabas neturi kojų ir rankų, kad padėtų net sau pačiam, tai yra alegorija apie stabmeldžio nesugebėjimą padėti sau jokiu būdu be Dievo. Tas, kuris save sieja su Dievu kaip partneriu, bando būti Dievu.

Du artumo keliai: Žodžio namai

I. Viena šviesa, dvi laikysenos

Per visą istoriją dieviškasis Žodis kreipėsi į žmoniją įvairiais būdais.

Krikščionybė priima Žodį kaip įsikūnijusį – Dievas artėja asmeniškai.

Islamas priima Žodį kaip apreikštą – Dievas kalba su didinga valdžia.

Kontrastas nėra opozicija, o kampas: ta pati saulė, žvelgiant iš dviejų horizontų.

II. Sūnaus artumas

Krikščioniškoje vizijoje Logos įžengia į kūriniją kaip vienas iš jos vaikų.

Tikėjimas čia išreiškiamas per bendrystę – tapimą šeima su Dievu per meilę, kuri nepažįsta atstumo.

„Skaityk“: Apreiškimas kaip episteminis išaiškinimas, o ne nurodymas

Tradicinis pasakojimas apie pirmąjį apreiškimą Muhamedui – kuriame angelas įsako „Skaityti“, pranašas atsako „Aš negaliu skaityti“, o tada yra nuolat suimamas ir suspaudžiamas – islamo teologijoje buvo aiškinamas daugybę kartų. Vis dėlto dominuojantys paaiškinimai, ypač jų įprastame apologetiniame pateikime, išlieka vidiniu požiūriu nestabilūs. Jie svyruoja tarp „skaityti“ ir „pakartoti“, tarp neraštingumo kaip įrodymo ir deklamavimo kaip funkcijos, ir tarp angeliško apkabinimo vaizdavimo kaip stiprinimo, kartu apibūdinant jį neabejotinai stipriais terminais.

Dieviškoji inversija Korano tvarkoje

Jau seniai svarstydavau, kodėl Koranas buvo sudarytas būtent tokia tvarka, kokia jis yra dabar – tvarka ne pagal chronologiją, temą ar pasakojimo eigą, o pagal dydį: ilgesni skyriai pirmiausia, trumpesni – paskiausiai. Iš pirmo žvilgsnio priežastis atrodo praktiška, netgi techninė. Sakoma, kad tai palengvino įsiminimą Pranašo bendražygiams, kurie galėjo pradėti nuo ilgų dalių, o vėliau deklamuoti trumpesnes pabaigoje.

Rojus anapus sensualizmo: permąstant jaunystės, motiniško maitinimo ir amžinojo gyvenimo vaizdinius Korane

Tradicinis populiarus Rojaus įsivaizdavimas dažnai redukuoja Korano pomirtinio gyvenimo aprašymus iki tobulo juslinio pasitenkinimo karalystės. Sodai, upės, draugai, perpildytos taurės ir jaunatviškas grožis dažnai interpretuojami per labai pažodinę ir erotinę prizmę. Vis dėlto tokie skaitymai kelia didelių konceptualių sunkumų, kai pradedama atidžiai apmąstyti paties amžinojo gyvenimo prigimtį.

Didžiausia kada nors iššvaistyta galimybė Miradžo istorijoje

Kitoks istorijos aiškinimas

Nesiginčyju dėl pačios Miradžo istorijos istorinio autentiškumo. Asmeniškai tokius pasakojimus laikau galingomis literatūrinėmis konstrukcijomis, perteikiančiomis simbolines ir psichologines tiesas, o ne pažodiniu istoriniu pasakojimu. Tačiau būtent dėl ​​šios priežasties dangaus pakilimo istorija tampa nepaprastai vertinga. Tai gali būti viena giliausių kada nors sukurtų žmogaus pažinimo ribotumo ir žmonijos prisirišimo prie žemiškosios egzistencijos iliustracijų.

Demonai, dėmesys ir atsakomybė: praktinis permąstymas

Yra paprastas, bet reiklus atspirties taškas: mes iš tikrųjų nežinome, kas yra demonai jokia mechanistine prasme. Šventasis Raštas patvirtina jų realumą, tačiau nepateikia techninio „mikroskopo“ jų prigimčiai. Bandymai kurti išsamias teorijas iš susidūrimų linkę grįžti prie savęs, sustiprindami tai, kuo interpretatorius jau tiki. Jei taip yra, progresas prasideda ne nuo paaiškinimų dauginimo, o nuo jų išaiškinimo – atsisakant traktuoti demonų susidūrimus kaip naujų, objektyvių žinių apie pačius demonus šaltinį.

Islam