Resurrection

Yra skirtumas tarp įvykių ir jų prasmės. Įvykiai pasaulyje klostosi pagal priežastis. Jie įvyksta taip, kaip ir turi įvykti. Tačiau prasmė nėra akivaizdi, integruota tuose įvykiuose. Prasmė priklauso kitam mūsų patirties matmeniui – matmeniui, kuriame mes suvokiame, interpretuojame ir kuriame gyvename.

Šiuolaikinė vaizduotė, net ir prisidengusi religine kalba, yra giliai teismo ekspertizės. Ji siekia įrodymų, tęstinumo, atsekamos materialinės tapatybės. Niekur tai nėra taip akivaizdu, kaip įprastame Jėzaus Kristaus prisikėlimo aiškinime, kur išsaugotos žaizdos – vinių ir ieties – traktuojamos kaip visą lemiantis įrodymas: įrodymas, kad tas pats kūnas, kuris kentėjo, buvo prikeltas gyvenimui. Logika atrodo paprasta, beveik nenugalima: žaizdos patvirtina tęstinumą.

Ir vis dėlto, atidžiau išnagrinėjus, šis „teismo ekspertizės prisikėlimas“ sugriūva nuo savo paties svorio.

Naujajame Testamente yra nedaug teiginių, kurie labiau neramina – ir labiau nesuprantami – nei Jono evangelijoje užrašyti žodžiai:

„Jis tai pasakė, norėdamas parodyti, kokia mirtimi pašlovins Dievą.“ (Jn 21, 19)

Iš pirmo žvilgsnio prasmė atrodo paprasta. Šventasis Petras mirs kaip kankinys, ir kažkaip ši mirtis pašlovins Dievą. Tačiau paprastumas apgaulingas. Nes jei bent trumpam sustosime, iškyla gilus sunkumas:

Kur slypi šlovė kankinystėje?

Ar tai žiaurume?

Ar tai kančioje?

Jono 21:20–23 perskaitymas prisikėlimo per perkėlimą šviesoje

Tarp daugelio mįslingų Evangelijos pasakojimo ištraukų mažai kas yra taip mįslinga kaip trumpas pokalbis, užfiksuotas Jono 21:20–23. Scena vyksta po prisikėlusio Jėzaus pasirodymo prie Tiberiados ežero, iškart po Jėzaus pokalbio su Petru apie jo ateitį. Tame pokalbyje Jėzus išpranašauja, kad Petras vieną dieną pašlovins Dievą mirties forma, tradiciškai suprantama kaip kankinystė. Jis užbaigia įsakymu: „Sek paskui mane.“

Kai Petras iš Jėzaus išgirdo apie savo būsimos mirties aplinkybes, ši žinia jam, matyt, sukėlė daug prieštaringų emocijų.

Viena vertus, buvo garbės jausmas. Sekti savo Mokytojo keliu – net iki mirties – reiškė, kad jo gyvenimas neš didelę misiją. Tai reiškė, kad jo tikėjimas neliks tik žodžiais. Tai taps aktu.

Tačiau kita vertus, slypėjo niūresnis suvokimas. Kankinio mirtis nėra kilni kančios akimirką. Tai reiškia skausmą, pažeminimą ir laisvės praradimą. Tai reiškia būti atiduotam į priešų rankas ir negalėjimą pabėgti.

Didumoje dominuojančiosios teologijos slypi tylus atmetimas. Ji atrodo pamaldi. Skamba ortodoksiškai. Ji skelbiama su įsitikinimu. Tačiau po paviršiumi ji subtiliai perduoda Dievo suverenitetą žmonėms.

Įprasta formuluotė skamba maždaug taip: galite būti išgelbėti tik tuo atveju, jei tikite Jėzumi Kristumi kaip savo Gelbėtoju. Jei netikite, nesate išgelbėti. Jei jo nepripažįstate, jo išgelbėjimo darbas jums netaikomas. Jei neišpažįstate, liekate už Karalystės ribų.

Įvadas: problema, kurią atsisakome priimti

Dominuojantis Jono 9 ir Jono 11 skyrių aiškinimas – ironiška, bet jį palaiko didelė dalis pagrindinės krikščionybės ir jos kritikai ateistai – remiasi viena prielaida: instrumentalizmu. Pagal šį požiūrį aklumas ir mirtis yra leidžiami, pratęsiami ar netgi suplanuoti, kad Dievas vėliau galėtų parodyti galią arba užsitikrinti šlovę. Žmogus turi būti aklas dešimtmečius, kad vieną dieną taptų ženklu. Lozorius turi irti kelias dienas, kad joks skeptikas negalėtų paneigti stebuklo.