Messiah

Atėjimas pagarbinti tą, kuris vaikšto su debesimis

Jis girdėjo sakant nuo vaikystės:

Tik Dievas vaikšto su debesimis.

Debesys buvo dieviškumo ženklas – paslapties, aukštybių, tyrumo, tolumo.

Jei Mesiją tikrai siųnčia Dievas, tai tikrai ir jis ateina apsuptas tokios šlovės.

Taigi vyras atitinkamai pasiruošė.

Jis kruopščiai nusiprausė, pašalindamas kiekvieną dulkių pėdsaką. Jis pasirinko drabužius, nepažeistus dėmėmis. Jis sutvarkė savo išvaizdą taip, kad niekas nebūtų ne vietoje. Net savo mintis jis stengėsi apvalyti.

Vestuvės Kanoje: tarno istorija

Prisimenu tas vestuves taip aiškiai, lyg jos būtų buvusios vakar.

Yra vestuvių, o yra ir tokių, kurios, regis, surenka visą kaimo džiaugsmą į vieną vietą. Tokia buvo ir ta diena Kanoje. Muzika, juokas, žmonės sveikinasi, tarsi nebūtų matę vienas kito metų metus. Kiemas buvo pilnas. Taurės buvo keliamos vėl ir vėl, o vynas tekėjo taip greitai, kad mes, tarnai, vos spėjome atsikvėpti tarp pilstymo ir papildymo.

Vaikščiojau nuo stalo prie stalo su ąsočiu rankose, o svečiai manęs beveik nepastebėjo, išskyrus atvejus, kai jų taurės vėl ištuštėjo.

Visi atrodė apimti šventės.

Jėzaus Kristaus „jautrioji vieta“

Sužinokite, kodėl Jėzus buvo neproporcingai dosnus savo pasekėjams, kodėl apaštalas Petras vadinamas Bažnyčios pamatine uola, o pranašas Mahometas – pranašų antspaudu, ir kodėl Dangaus karalystę užgrobia tie, kurie pasinaudoja šia galimybe.

Evangelija nėra paremta nuopelnais, o rezultatais

1. Evangelija iš tiesų yra pagrįsta rezultatais (ir tai yra daroma sąmoningai)

Palyginimas apie darbininkus, gaunančius tą patį atlyginimą, nėra miela moralinė istorija; tai sąmoningas įžeidimas nuopelnais grįstai sistemai. Jėzus nelygina ekonominės neteisybės – jis laužo moralinę aritmetiką.

Jei sistema būtų pagrįsta nuopelnais, ankstyvieji darbininkai būtų objektyviai teisūs. Jie padarė daugiau. Jie ištvėrė daugiau. Jie turėjo uždirbo daugiau.

Ir vis dėlto šeimininkas net neginčija matematikos. Jis tiesiog atsisako leisti matematikai nulemti rezultatą.

Teisingas Luko 5:27-39 skaitymas: Daktaras ir jaunikis

Luko 5:27–39 turėtume skaityti kaip vieną, sklandų argumentą, o ne kaip pluoštą nesusijusių posakių.

1. Jėzus kaip apokaliptinis „gydytojas“, o ne gyvenimo būdo guru

Jėzus veikia apokaliptinėje sistemoje, o ne siūlo nesenstančius religinės higienos patarimus.

Tai svarbu.

Luko evangelijoje 5:27–32 Levio pašaukimas nėra pasakojimas apie malonų įtraukimą. Tai medicininė krizė.

Permastant Mato 24:28: horizontali šviesa, o ne vertikaliai besileidžiantis žaibas

Įprastas Mato 24 skaitymas, ypač su žaibais susiję vaizdiniai, suformavo dramatišką, bet giliai klaidingą Mesijo pasirodymo įsivaizdavimą. Daugelis mano, kad Jėzus aprašo vertikalų nusileidimą: žaibo žybsnį primenantį pasirodymą, krentantį iš dangaus į žemę, trumpalaikį, bet stulbinantį, akimirksniu atpažįstamą visos žmonijos. Nors išoriškai įspūdingas, šis aiškinimas tyliai įveda klaidingą galios teologiją, kuri prieštarauja tiek teksto kalbai, tiek paties Jėzaus Kristaus gyvenimo modeliui.

Netapkite maita maitvanagiams

Kai Jėzus sako: „Kur guli lavonas, ten renkasi grifai“, šiuolaikinei ausiai tai skamba keistai. Tai skamba niūriai, netgi žiauriai. Daugelis žmonių tai girdi kaip niūrią patarlę apie neišvengiamą mirtį arba kaip poetinį būdą pasakyti, kad blogi dalykai pritraukia blogus. Tačiau Jėzus čia nėra poetiškas ir neužmeta mįslės, kuria būtų galima žavėtis. Jis perspėja žmones aiškiausia kalba, kuria tik gali.

Jėzus nekalba apie paukščius. Jis kalba apie atsakomybę.

Kur galioja įstatymas, maitvanagiai neteisiami

Nuolatiniai skaitytojų sunkumai, su kuriais jie susiduria skaitydami sunkiausius Jėzaus posakius, kyla dėl iš esmės neteisingo Jėzaus tapatybės suvokimo kalbos atžvilgiu. Jis beveik visada traktuojamas kaip išminčius, kalbantis aforizmais, metaforomis ir įtaigiais moraliniais vaizdiniais, kai Evangelijose jis pirmiausia pristatomas kaip įstatymų leidėjas. Išmintingas mokytojas pateikia apmąstymus, skirtus paskatinti mąstyti; įstatymų leidėjas pateikia teiginius, kurie priskiria atsakomybę ir įtvirtina vertinimą.

Kur lavonas, ten renkasi maitvanagiai

Jėzus kaip Įstatymų Leidėjas, o ne Aforistas

Esminė pagrindinės krikščionybės klaida yra manyti, kad Jėzus kalba pirmiausia kaip išmintingas mokytojas, retkarčiais duodantis įsakymus. Evangelijos pateikia priešingybę: Jėzus kalba kaip įkūnytas įstatymas, skelbiantis sprendimus, kurie sudaro realybę. Štai kodėl Kalno pamokslas neinterpretuoja Toros, o pakeičia jos teisiamąjį centrą: „Bet aš jums sakau.“ Įstatymų Leidėjas nekalba aforizmais. Aforizmai skatina apmąstyti; įstatymas priskiria atsakomybę.

Messiah