Messiah

Nagrinėjant Jėzaus ir moters kananietės susitikimą, dažnai užduodamas netinkamas klausimas: kodėl Jėzus nenorėjo jai padėti?

Šis klausimas daro prielaidą apie tai, ką kaip tik ir reikėtų ištirti. Tai, kad prašymas neatneša staigaus išgydymo, dar nereiškia, jog Jėzus nenorėjo padėti. Evangelijose nurodoma kita kliūtis – pas Jėzų ateinančiųjų tikėjimo stoka.

Apie įvykius Nazarete Morkus rašo:

„Ten Jis negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik uždėjo rankas ant keleto ligonių ir juos išgydė. Ir Jis stebėjosi jų netikėjimu.“

— Morkaus 6, 5–6

Evangelijų pasakojimuose yra kai kas gluminančio. Jėzus gydo žmones, išvaro demonus ir pamaitina minias. Vis dėlto žmonės kreipiasi į Jį prašydami ženklo. Kaip jie, tiesą sakant, įsivaizduoja tai, kas vyksta?

Įprastas paaiškinimas – kad jie atsisako tikėti, nepaisant akivaizdžių įrodymų. Tai paaiškina jų atkaklumą, tačiau palieka atvirą kitą klausimą: kokius įrodymus jie laikytų vertais Dievo? Kodėl žmogaus kančia gali būti palengvinta tiesiog jų akyse, tačiau šis palengvėjimas jiems netampa atpažįstama dieviškojo gerumo išraiška?

Kaip atrodytų puota avinėliui?

Pasaulyje, kuriame viešpatauja taika, galėtume įsivaizduoti derlingus laukus, gausią žolę, skaidrų vandenį ir jokio pavojaus. Avinėlis ėda ir ilsisi. Visiems visko užtenka.

Tačiau įkurdinkite tą avinėlį tarp vilkų – ir puotos prasmė pasikeičia. Puota vis dar vyksta. Vilkai ėda.

Avinėlis yra patiekalas.

Daugelis krikščionių gyvena su mintimi, kad žmonija yra pasiruošusi Kristaus atėjimui. Žmonėms liepiama budėti, ruoštis ir laukti. Tačiau karta po kartos, Kristus, regis, neateina, ir tas pats klausimas grįžta: kodėl jis taip ilgai delsia?

Pavadinimas „Kristus atvyksta lengvai ir veikiai“ (Christ Arrives Readily) prasideda apverčiant šį klausimą.

O kas, jeigu Kristus nėra tas, kuris nepasiruošęs? O kas, jeigu jis jau pasiruošęs susitikimui ir laukia mūsų? O kas, jeigu tariamas vėlavimas slypi ne jo nenore atvykti, o mūsų sunkumuose suvokti, kiek arti jis jau yra?

Jėzaus ir Marijos Magdalietės susitikimas Jono 20 skyriuje turi skubos jausmą, kurį lengva nepastebėti. Marija ką tik atpažino Jėzų. Jos neviltis akimirksniu virsta didžiuliu palengvėjimu, ir ji natūraliai įsikimba į jį. Tačiau Jėzus neleidžia tęsti susitikimo. Jis beveik iš karto jį pertraukia:

„Nesikabink prie manęs, nes aš dar neįžengiau pas Tėvą.“

Tada jis siunčia ją pas mokinius su žinia būtent apie tą įžengimą.

Viskas šioje scenoje rodo judėjimą. Jėzus turi kur eiti. Marija turi kažką daryti. Nei vienas iš jų nėra kviečiamas pasilikti ten, kur yra.

Evangelijose vaizduojant Šėtoną kyla akivaizdus prieštaravimas.

Vienu metu Petras ragina Jėzų nesiekti kančios ir nukryžiavimo. Jėzus reaguoja nepaprastai griežtai: „Eik šalin nuo manęs, šėtone.“

Vėliau Judas pradeda procesą, vedantį tiesiai į nukryžiavimą.

Iš pirmo žvilgsnio šie du veiksmai atrodo priešingi.

Pirmiausia atrodo, kad Šėtonas priešinasi kryžiui.

Tada atrodo, kad Šėtonas jį sukuria.

Jėzaus žodžiai apie jo atėjimą, tarsi žaibą, matomą iš rytų į vakarus, ištisas kartas buvo skaitomi per vaizduotę, labiau formuojamą reginio nei turinio, labiau baimės nei tiesos. Dominuojantis vaizdas – vertikalus žaibas, trenkiantis iš dangaus ir akimirksniu užvaldantis pasaulį – gali atrodyti didingas, tačiau jis subtiliai iš naujo įveda dominavimo teologiją, kuri prieštarauja tiek Jėzaus vartojamai kalbai, tiek jo gyvenimo būdui.