1. Lingvistinė įtampa
Šventajame Rašte dažnai randame tokius teiginius kaip:
„Dievas sukietino faraono širdį.“ (Išėjimo 9:12)
„Viešpats jiems siuntė apgaulę.“ (2 Tesalonikiečiams 2:11)
„Jis juos išmes į išorinę tamsą.“ (Mato 8:12)
Tačiau tie patys Šventieji Raštai taip pat patvirtina, kad žmonės turi laisvą moralinę valią ir yra atsakingi už savo pasirinkimus.
Taigi lieka dvi lingvistinės srovės:
- Aprašomoji veikla: žmonės veikia ir renkasi laisvai.
- Priskirtinė veikla: tekstas galutinę priežastingumą priskiria Dievui.
2. Kodėl Šventajame Rašte naudojamos dieviškąsias savybes priskiriančios formuluotės
Ši kalba skirta formaliai išsaugoti dieviškąjį suverenumą.
Senovės semitų mąstysenoje (hebrajų, aramėjų ir tam tikru mastu graikų teologinėje leksikoje) yra stiprus polinkis visus galutinius rezultatus priskirti Dievui, ne todėl, kad Jis smulkmeniškai valdo kiekvieną įvykį, bet todėl, kad:
- Nieko negali įvykti be Jo leidimo.
- Pasakyti „tai tiesiog įvyko“ lingvistiniu požiūriu sumenkintų Dievo viešpatavimą.
Todėl:
Kai tekstas sako „Dievas juos pasiuntė į pragarą“, jis išreiškia formalų pripažinimą, kad nieko nėra už Jo jurisdikcijos ribų — netgi pačios būtybės pasirinktas pasmerkimą.
Kitaip tariant, net jei moralinė iniciatyva kyla iš žmogaus, ontologinis leidimas kyla iš Dievo.
Todėl Šventasis Raštas lingvistiniu požiūriu „išverčia“ žmogaus savanorišką pasmerkimą į dievišką nuosprendį.
3. Panašūs pavyzdžiai Šventajame Rašte
Ši idioma yra nuosekli visose biblinėse išraiškose:
- Kausatyvinė ir leidžianti prasmė:
Hebrajų kalboje dažnai naudojama hiphil forma („sukelti“), net jei prasmė yra leidžianti („leisti“).
Taigi „Dievas sukietino faraono širdį“ gali reikšti „Dievas leido faraono širdžiai sukietėti“, tačiau formali kalba linkusi priskirti priežastingumą Dievui. - Teisinė ir egzistencinė reikšmė:
„Siųsti į pragarą“ (graikų apesteilen arba ebalen eis Geennan) dažnai veikia kaip teisinis pareiškimas, o ne tiesioginis pervežimo veiksmas — Dievas patvirtina paties asmens trajektoriją.
4. Pasekmės interpretacijai
Jei skaitome šiuos tekstus per šią prizmę — kad dieviški teiginiai apie „siuntimą“ ar „sukietėjimą“ yra formaliai suverenūs, o ne moraliai inicijuojantys — išsprendžiamos daugelis teologinių mįslių:
- Dievas ne sukuria blogus sprendimus, bet Jis įformina jų pasekmes.
- Teismas tampa dievišku žmogaus laisvės galutinio rezultato patvirtinimu.
5. Trumpas pakartojimas
Biblijos formuluotė, kad Dievas „siunčia“ žmones į pragarą, atspindi lingvistinę būtinybę išreikšti dievišką suverenumą, o ne moralinę priežastingumą.
Kadangi niekas negali egzistuoti ar išlikti be Dievo valios, netgi žmogaus savižudybė formaliai apibūdinama kaip dieviškas veiksmas.
Ši kalba patvirtina, kad visa tikrovė — atlygis ar pražūtis — atsiskleidžia to paties suverenaus Viešpaties valdžioje.