1. Stebuklo scena
Jono evangelijos devintajame skyriuje Jėzus sutinka nuo gimimo aklą vyrą. Jis spjauna ant žemės, iš savo seilių daro molį, tepa juo vyro akis ir liepia jam nusiprausti Siloamo tvenkinyje. Vyras paklūsta ir grįžta matydamas.
Pats veiksmas yra trumpas, bet po jo prasideda sumaištis. Kaimynai ginčijasi, ar tai tas pats vyras, kuris anksčiau elgetavo gatvėse. Fariziejai jį nuolat klausinėja. Jo tėvai yra iškviesti, išsigandę ir atsisako prisiimti atsakomybę. O pagydytas vyras galiausiai yra išmestas iš sinagogos už tai, kad gynė tą, kuris jį pagydė.
Tai stebuklas, kuris sugriauna pačią realybės struktūrą.
2. Gydymas kaip priežastingumo perkėlimas
Per priežastinio perkėlimo prizmę Jėzus ne tik išgydo akis. Jis perrašo visą priežastinį grandinę, kuri sukėlė aklumą. Vyras yra perkeltas į realybės liniją, kurioje jo akys niekada nebuvo uždarytos gimimo metu.
Akimirka prie Siloamo tvenkinio tampa vietos triktimi – unikale koordinate, kurioje susikerta kančios linija ir visumos linija. Tai yra sankirta, kurioje dieviškasis gailestingumas nukerta laikiną logiką.
Naujoje priežastinėje linijoje vyras visada galėjo matyti. Tačiau žmonės aplink jį nešioja prisiminimus apie senąjį pasaulį, kuriame jis buvo aklas. Todėl pirmoji visų esančiųjų reakcija:
„Ar tai ne tas, kuris sėdėdavo ir elgetavo?“
„Kai kurie sakė: „Tai jis.“
„Kiti sakė: „Ne, jis tik panašus į jį.“ (Jono 9:8–9)
Pati tikrovė svyruoja tarp dviejų galimybių. Kaimynai jaučia pokytį, bet negali nuspręsti, kuri šio vyro versija yra teisinga. Jų neapibrėžtumas yra susikirtimo liekana.
3. Perkeltojo sąmonė
Pats vyras taip pat stovi tarp dviejų pasaulių. Jis tiesiog sako: „Aš esu tas vyras.“ Jis prisimena veiksmus – molį, vandenį, plovimą – bet ne transformaciją. Jis negali apibūdinti, kaip tai įvyko, tik tai, kad įvyko. Tai yra tipiškas perkėlimo požymis: sąmoningumas be patirties.
Jis gyvena pasaulyje, kuriame aklumas niekada neegzistavo, tačiau jis turi silpną vidinį žinojimą, kad ką tik įvyko kažkas neįmanoma. Tas žinojimas verčia jį liudyti. Jo žodžiai tampa atminties pakaitalu.
4. Perkėlimo bangos
Stebuklas sutrikdo ne tik vyro kūną. Jis plinta į jo šeimą ir bendruomenę.
Jo tėvai patvirtina biologinius faktus – „Tai mūsų sūnus, jis gimė aklas“ – bet tada atsitraukia iš baimės: „Paklauskite jo, jis jau pilnametis“.
Jie stovi kaip liudytojai, įstrigę tarp priežastinių linijų: senoji atmintis apie jų vaiko aklumą vis dar gyva, tačiau visuomenė reikalauja ištikimybės naujai realybei. Jie pasitraukia į saugią vietą, palikdami jį vieną susidoroti su paradoksu.
Štai kaip perkėlimas paveikia antraeilius dalyvius: kuo arčiau žmogus stovi prie išgydytojo, tuo stipresnė įtampa tarp atminties ir dabarties.
5. Priežastingumo sargai
Tada ateina fariziejai, teisėtos tvarkos gynėjai. Jie negali leisti priežastingumo ir pasekmės lūžio. Jie reikalauja linijinio paaiškinimo, religinio ar mokslinio: „Šlovinkite Dievą; mes žinome, kad šis žmogus yra nusidėjėlis.“
Jų pyktis nėra vien teologinis, jis yra metafizinis. Jei dieviškoji galia gali perrašyti istoriją, tada kiekviena sistema, pastatyta ant nuspėjamos sekos, žlunga. Jų klausinėjimas yra pasaulio instinktas, bandantis išsaugoti savo nuoseklumą. Bet išgydytas žmogus atsako iš naujos realybės:
„Vieną dalyką žinau, kad nors buvau aklas, dabar matau.“ (Jono 9:25)
Jis negali ginčytis dėl teorijos, jis gali tik patvirtinti egzistenciją. Liudijimas pats tampa tiltu tarp dviejų pasaulių.
6. Sąmoningumas, augantis link garbinimo
Kai klausimai tampa intensyvesni, vyro sąmonė subręsta. Iš pradžių Jėzus yra tiesiog „vyras, vadinamas Jėzumi“. Vėliau „Jis yra pranašas“. Galiausiai jis pareiškia: „Jei šis vyras nebūtų iš Dievo, jis negalėtų nieko padaryti“.
Sąmoningumas pasiveja perkėlimą. Kas prasidėjo kaip fizinis ištaisymas, tampa dvasiniu apšvietimu. Kai Jėzus vėl susitinka su juo ir paklausia: „Ar tu tiki Žmogaus Sūnumi?“, vyras atsako: „Viešpatie, aš tikiu“ ir garbina Jį.
Jo regėjimas išsiplėtė už akių ribų; jo siela dabar mato per priežastinių ribų.
7. Stebuklo struktūra
Sluoksnis -> Įvykis -> Funkcija
1 -> Nuo gimimo aklas žmogus -> Priklausomybės ir atskirties būklė
2 -> Susitikimas + Siloamo tvenkinys -> Vietos sutapimas, kur linijos persidengia
3 -> Atkurtas regėjimas -> Nauja priežastinė linija
4 -> Socialinis konfliktas ir liudijimas -> Sąmonė ir liudijimas, jungiantys linijas
Kiekvienas stebuklo žiedas – šeima, bendruomenė, institucija – atskleidžia skirtingą žmogaus reakciją į dievišką perkėlimą:
baimę, neigimą, smalsumą ar tikėjimą.
8. Prisikėlimo veidrodis
Šis išgydymas pranašauja patį Prisikėlimą. Vyras patenka į viešą tyrimą, kaip ir Jėzus, po savo prisikėlimo vėl pasirodęs tarp tų, kurie negali suvokti, kas įvyko. Abu yra pakviesti liudyti senajame pasaulyje, kuris ką tik buvo pranoktas.
Siloamo baseinas yra jo miniatiūrinė kapavietė. Jis išeina iš jos neprisimindamas tamsos, bet giliai žinodamas, kad ją perėjo. Ir, kaip Kristus, grįžęs į savo kapą, jis grįžta pas tuos, kurie vis dar gyvena senajame pasaulyje, kad sąmoningumas ir gailestingumas vėl galėtų juos paliesti.
Ten, kur devyni raupsuotieji pabėgo iš savo kapų, aklas nuo gimimo vyras grįžta į savo, be gėdos stovi savo buvusio apribojimo vietoje ir ramiai kalba tiems, kurie dar nemato.
9. Žmogiškas pamoka
Ši istorija yra kiekvieno tikinčiojo veidrodis. Malonė dažnai taip tyliai perrašo mūsų gyvenimus, kad mes pabundame sveiki ir neprisimename, kaip gailestingumas mus pasiekė. Tačiau kažkur aplink mus lieka senojo pasaulio pėdsakai – vietos, žmonės, prisiminimai, liudijantys, kad kadaise buvome akli.
Mūsų užduotis yra ne bėgti nuo tų liudytojų, bet kalbėti tiesą jų akivaizdoje. Liudyti reiškia išlaikyti abu pasaulius sujungtus: pasaulį, kuris buvo sugadintas, ir pasaulį, kuris yra išgydytas.
Tikėjimas, taigi, nėra galia matyti stebuklus, bet nuolankumas stovėti jų sankirtoje, gyventi vietos gedime su sąmoningumu ir dėkingumu.
10. Išvada
Aklas nuo gimimo vyras gyvena kaip pabudusios sąmonės simbolis. Jis įkūnija tai, kas atsitinka, kai dieviškoji priežastingumas paliečia žmogiškąjį ribotumą: atmintis suskaidoma, tikrovė ginčijasi su savimi, o liudijimas tampa nauja regėjimo forma.
Gydymas ir prisikėlimas seka tuo pačiu dėsniu. Abu perkelia būtybę į pasaulį, perrašytą meilės. Abu palieka kontaktinį tašką – kapą, baseiną, kryžkelę – kur senas ir naujas pasaulis toliau susitinka.
Grįžti į tą tašką yra nuolankumas; jį neigti yra puikybė.
Aklas nuo gimimo vyras to neneigė. Jis sugrįžo, kalbėjo ir garbino – ir taip tapo pirmuoju aiškiu liudytoju tiesos, kad kiekvienas stebuklas yra laiko linijų susitaikymas, o dėkingumas yra malonės prisiminimas visose pasaulio dalyse.