Salvation

Jei tik būčiau buvęs ten, Miʿrāj

1 Dalis.

Kartais įsivaizduoju gana neįprastą dalyką.

Įsivaizduoju, kad stovėjau ten vietoj Mahometas, kai pasakojama apie Miʿrāj. Dievas kalba ir sako: „Penkiasdešimt maldų kiekvieną dieną.“

Visiems kitiems atrodo palengvėjo, kad skaičius sumažintas.

Negaliu nustoti galvojęs, ar būčiau reagavęs visiškai priešingai.

Sąžiningai manau, kad būčiau prašęs šešiasdešimt.

Ne todėl, kad man patinka rinkti įsipareigojimus. Ne todėl, kad tikiu, jog daugiau maldų kažkaip uždirba daugiau taškų pas Dievą. Priešingai.

Mato 20:28 — Greitieji debatai

Baudžiamasis pakeitimas ir tarnystės įsikišimas

PSA: „Žodis „išpirka“ aiškiai reiškia mokėjimą.“
SI: Išpirka gali reikšti išlaisvinimą įsikišimu, o ne atlyginimą, ir Jėzus ją apibrėžia tarnyste, o ne teisiniu susitarimu.

PSA: „Jėzus mirė už mus, todėl tai yra pakaitinis atpirkimas.“
SI: Pakeitimas nėra lygus atpirkimui – įsikišimas, siekiant išgelbėti gyvybę, nėra skolos grąžinimas.

PSA: „Kristus turėjo patenkinti Dievo teisingumą.“
SI: Mato 20 skyriuje nėra teisingumo, bausmės, kaltės ar pasitenkinimo kalbos – tik tarnavimas.

Dievo garbinimo doktrina

Vienas iš labiausiai nesuprantamų klausimų religijoje yra susijęs su Dievo garbinimo tikslu. Daugelis žmonių mano, kad garbinimas yra tai, ko Dievas reikalauja iš žmonių, tarsi Kūrėjas būtų sukūręs žmoniją, kad gautų pagyrimą. Ši mintis verčia kritikus užduoti pažįstamą klausimą: kodėl tobulam ir savarankiškam Dievui reikėtų savo paties kūrinių patvirtinimo?

Klausimas kyla dėl klaidingos prielaidos apie garbinimo prigimtį.

Koranas teigia:

„Aš sukūriau džinus ir žmones tik tam, kad jie mane garbintų.“ (51:56)
— Koranas

Jėzus be atpirkimo teorijos

  1. Dievui nereikia susitaikyti su žmonija.
    Žmonijai reikia susitaikyti su gyvenimu.
    Dievo gailestingumas neįsijungia mokėjimu; jis vyksta prieš atgailą.
  2. Nuodėmė nėra nusikaltimas prieš Dievą, o atsiskyrimas nuo Dievo.
    Ji nekenkia Kūrėjui; ji sunaikina kūrinį.
    Nuodėmė pavergia, apakina ir menkina. Jos pasekmė yra mirtis, nes atsiskyrimas nuo gyvenimo negali sukurti gyvybės.
  3. Mirtis nėra Dievo bausmė, o nuodėmės tikslas.
    Dievas nenubaus nusidėjėlių mirtimi; nusidėjėliai išsiardo atsisakydami bendrystės.

Kodėl vis dar ieškote žaizdų?

Mylimi broliai ir seserys,

Tomo, vadinamojo Abejojančiojo Tomo, istorija nėra apie žmogų, kuris negalėjo patikėti, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių. Tai apie žmogų, kuris taip tvirtai tikėjo kryžiaus būtinybe, kad neįsivaizdavo išganymo be jo.

What Was “Adultery” Really About in Jesus’ Time?

Kai šiuolaikiniai skaitytojai išgirsta žodį „sutuoktinė“, jie linkę įsivaizduoti moralinę kategoriją, pirmiausia apibrėžiamą išdavyste, romantiška neištikimybe arba asmenine emocine neištikimybe. Tačiau senovės Viduržemio jūros pasaulyje – ir ypač žydų teisėje Antrosios šventyklos laikotarpiu – ši sąvoka turėjo daug gilesnę antropologinę, metafizinę ir net kosminę reikšmę. Terminas μοιχός (moichos, svetimautojas) iš pradžių nebuvo miglota etinė etiketė.

Demonai nenugalimi vieną kartą: pamirštas dvasinio valdymo principas

Viena iš labiausiai paplitusių populiariosios demonologijos prielaidų yra ta, kad egzorcizmas yra vienkartinis įvykis. Demonas išvaromas, problema išspręsta, o kenčiantis žmogus tampa visam laikui laisvas. Šis vaizdas patrauklus, nes siūlo aiškią pergalę. Įvyksta mūšis, priešas nugalėtas, ir istorija pasiekia savo pabaigą. Tačiau atidžiai išnagrinėjus Jėzaus žodžius, pradeda ryškėti kitoks vaizdas – toks, kuriame daug mažiau dėmesio skiriama dramatiškai konfrontacijai ir daug daugiau dėmesio skiriama tam, kas vyksta po to.

Demonai yra nuolatinė aplinkos ir santykių problema

Kelias Evangelijų ištraukas lengviau paaiškinti, jei demonų veikla vertinama kaip nuolatinė aplinkos ir santykių problema, o ne kaip vienkartinė techninė problema, išspręsta vienu išvarymo aktu.

Panagrinėkime užuominas.

Pirma, yra Marija Magdalietė.

Mums buvo taip gaila Mokytojo

Nemanau, kad žmonės supranta, koks dažnai būdavo pavargęs Mokytojas.

Kai nepažįstami žmonės dabar kalba apie Jį, jie dažniausiai kalba apie galią. Jie prisimena išgydymus, ženklus, Jo balso autoritetą, kai Jis kalbėjo viešai. Jie įsivaizduoja šlovę, lydinčią Jį visur, kur Jis ėjo. Tačiau tie iš mūsų, kurie pakankamai ilgai buvome šalia Jo, matėme ir kitą realybę. Kiekvieną vakarą matėme dulkes ant Jo kojų. Matėme, kaip mažai Jis miegojo. Matėme, kaip žmonės be paliovos traukė Jį iš visų pusių, kol net duonos kąsnį ramiai suvalgyti tapdavo sunku.

Salvation