Sin

Pas Jėzų atvedamas demono apsėstas žmogus, kuris negalėjo nei matyti, nei kalbėti. Jėzus jį išgydo. Jis pradeda matyti. Jis pradeda kalbėti.

Tai džiugus įvykis. Kad ir ką žmonės manytų apie Jėzų, kitas žmogus buvo išvaduotas iš savo negalios.

Tačiau fariziejai randa ką pasakyti. Jie tvirtina, kad Jėzus išvaro demonus pasitelkęs demonų valdovą Beelzebulą.

Jėzus atsako į jų kaltinimą. Tada jis ištaria žodžius, kurie nuo to laiko trikdo skaitytojus: žodis, pasakytas prieš Žmogaus Sūnų, gali būti atleistas, tačiau piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią – ne.

Evangelijose Jėzus ne kartą rodoma, kaip sutinka žmones, kurių moraliniai įrašai buvo akivaizdžiai sugadinti. Vis dėlto jis retai pradeda nuo šių įrašų nagrinėjimo. Paprastai jis neklausia, kiek įsakymų jie sulaužė, kiek laiko gyveno neteisingai ar kiek individualių nuodėmių pirmiausia reikia atsiskaityti. Vėl ir vėl jo dėmesys nukrypsta į kai ką neatidėliotinesnio: atgailą, nuolankumą, gailestingumą, atleidimą ir saviteisumo atsisakymą.

Kiekvienas praktinis požiūris turi prasidėti nuo pamato. Jei pamatas neteisingas, viskas, kas ant jo pastatyta, galiausiai sugrius. Visas mano supratimas apie demonus remiasi vienu principu, kuris iš pradžių gali skambėti keistai, galbūt net įžeidžiančiai:

Demonų kančios problema pirmiausia priklauso egzorcistui.

Kai šiuolaikiniai skaitytojai išgirsta žodį „sutuoktinė“, jie linkę įsivaizduoti moralinę kategoriją, pirmiausia apibrėžiamą išdavyste, romantiška neištikimybe arba asmenine emocine neištikimybe. Tačiau senovės Viduržemio jūros pasaulyje – ir ypač žydų teisėje Antrosios šventyklos laikotarpiu – ši sąvoka turėjo daug gilesnę antropologinę, metafizinę ir net kosminę reikšmę. Terminas μοιχός (moichos, svetimautojas) iš pradžių nebuvo miglota etinė etiketė.

Ankstesniuose dviejuose straipsniuose teigiau, kad „Parabolė apie turtingą kvailį“ dažnai suprantama klaidingai.

Pirma, ši istorija nėra vien apie turtus. Ji prasideda nuo ginčo dėl paveldėjimo ir atskleidžia, kokia kvailystė yra kaupti turtus, tinkamai neatsižvelgiant į mirtingumą ir paveldėjimą. Turtuolis išsprendžia sandėliavimo problemą, tačiau ignoruoja paveldėjimo problemą.

Antra, žinomi žodžiai:

„Tu kvailys!“

Vyraujantis pragaro supratimas dažniausiai pateikiamas labai griežtai: Dievas teisia žmones, pasmerkia juos ir prieš jų valią siunčia į amžiną bausmę. Šiame paveiksle pragaras funkcionuoja kaip savotiškas dieviškasis kalėjimas, kuriame pasmerktieji yra priverstinai uždaryti amžinai. Šis vaizdinys primena žemiškus teismus. Teisėjas skelbia nuosprendį, pareigūnai suima nusikaltėlį, o nusikaltėlis nuteisiamas į bausmę.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Koranas ir Evangelijos visiškai prieštarauja klausimui, ar žmones galima vadinti „Dievo vaikais“. Koranas aiškiai ginčija ir atmeta tokį teiginį, o Evangelijos, regis, jį įvairiomis formomis patvirtina. Skaitant paviršutiniškai, galima daryti išvadą, kad jų pateikiami teologiniai pasauliai yra nesuderinami ir todėl mažai tikėtina, kad jie kilę iš vieningo dieviškojo šaltinio.