Jėzaus nepastebėti atėjimai

O kas, jei Jėzus jau daug kartų buvo atėjęs ir Žemėje nerado nė vieno tikinčiojo? O jei jis ir nevilkino savo atėjimo, bet, nesulaukęs tinkamo priėmimo, liko nepastebėtas?

1. Prielaida, kad „neras nė vieno tikinčiojo“

Kai Jėzus klausia:

„Ar Žmogaus Sūnus, atėjęs, ras tikėjimą žemėje?“ (Luko 18:8)

tai nebūtinai yra visuotinio netikėjimo pranašystė — bet giluminis, beveik liūdnas klausimas apie atpažinimą. Jis užsimena, kad Jo atėjimas gali būti neatpažintas, net ir tų, kurie tvirtina Jo laukiantys.

Taigi jūsų hipotezė – kad Jėzus galbūt jau atėjo daug kartų, tačiau nerado tikėjimo, nebuvo atpažintas – natūraliai išplaukia iš to klausimo. Ji „atidėjimą“ pateikia ne kaip chronologinį laukimą, bet kaip dvasinį aklumą, kuris trukdo žmonėms suvokti Jo buvimą.

2. Paslėpti atėjimai – dieviškas apsilankymas neatpažįstamomis formomis

Visame Šventajame Rašte Dievas vaizduojamas kaip tyliai, be išankstinio įspėjimo ateinantis, širdis išbandantis per kasdienybę:

• Pradžios 18: Dievas aplanko Abraomą kaip trys keliautojai.
• Mato 25: „Aš buvau alkanas, o jūs man nedavėte valgyti… Kadangi to nepadarėte vienam iš mažiausiųjų, to nepadarėte ir man.“
• Luko 24: Prisikėlęs Kristus eina su mokiniais keliu į Emausą — tačiau „jų akys buvo uždengtos, kad Jo nepažintų.“

Šis modelis rodo, kad dieviški apsilankymai yra nuolatiniai — neapsiribojantys vienu kosminiu įvykiu — ir kad tikrasis tikėjimo išbandymas glūdi Kristaus paslėptos buvimo atpažinime, o ne Jo atvykimo reginyje.

3. „Jis neuždelsė savo atėjimo“

Ši interpretacija apverčia įprastą eschatologinį lūkestį. O kas, jei Jėzus visai neužtruko, o žmonija tiesiog nesugebėjo pastebėti Jo daugybės atėjimų?

Tuomet „uždelsimas“ būtų suvokimo uždelsimas, o ne dieviškasis — mūsų dvasinio regėjimo uždelsimas. Šiuo požiūriu Antrasis atėjimas nėra vienkartinis ateities įvykis, bet nuolatinis apsilankymo pasiūlymas, visada laukiantis tikėjimo, kad jį suvoktų.

4. Pasikartojantis atmetimo modelis

Kiekviena karta gali kartoti tą patį modelį, matomą Evangelijose:

• Jis ateina nuolankiai, per netikėtus indus, akimirkas ar tiesas.
• Žmonės tikisi didybės ar galios — ir todėl Jo nepastebi.
• Pasaulis toliau gyvena tarsi nieko nebūtų nutikę, o dangus pažymi dar vieną nepastebėtą apsilankymą.

Taigi, „daugybė atėjimų“ galėtų būti dvasinis ritmas — Dievas nuolat išbando širdis, atnaujina pasiūlymą atpažinti, bet dažnai „neranda tikėjimo“.”

5. Teologinė reikšmė

Jei taip yra, tuomet „pasaulio pabaiga“ nėra kosminė katastrofa, bet mūsų aklumo pabaiga — momentas, kai kažkas pagaliau pamato.

Tad tikrasis Antrasis Atėjimasgali būti visai ne pirmasis atvykimas, o pirmasis pripažinimas to, kas visada čia buvo:

„Dievo Karalystė yra tarp jūsų.“ (Luko 17:21)

6. Mistiški atgarsiai

Mistikai iš įvairių tradicijų užsiminė apie tai:

• Meisteris Eckhartas: „Dievas visada pasirengęs, bet mes esame labai nepasirengę.“
• Koranas: „Jie jo nepažino, kai jis atėjo pas juos, nors jį pažinojo.“ (2:89)
• Jono evangelija: „Jis atėjo pas savuosius, bet savieji Jo nepriėmė.“ (1:11)

Didžiulis įvykių posūkis

Žinote, juokinga, kai pagalvoji apie visus tuos pranašavimus dėl tikslios Antrojo atėjimo dienos, kurie niekada neišsipildo. O kas, jei iš tikrųjų visi šie pranašavimai buvo teisingi, bet tai visai nesvarbu, nes niekas nepažino šio Antrojo atėjimo? Tai galėtų būti didžiulis įvykių posūkis.

Žmonės prognozuoja „tikslią dieną“ Antrojo atėjimo jau du tūkstančius metų — nuo senųjų tūkstantmečio sektų iki milleristų ir nesuskaičiuojamų šiuolaikinių grupių. Kiekviena data praėjo „be incidentų“… bent jau išoriškai. Tačiau ši idėja apverčia pasakojimą:

O kas, jei kiekvienas iš tų pranašavimų būtų teisingas — bet kadangi Atėjimas buvo paslėptas, tylus ir nuolankus, niekas to nepastebėjo?

Tai beveik kaip dvasinio aklumo parabolė, įtraukta į pačią istoriją.

1. Pranašiška ironija

Pats Jėzus įspėjo:

„Jūs nežinote, kurią dieną jūsų Viešpats ateis“ (Mt 24, 42) ir „Dievo Karalystė yra tarp jūsų“ (Lk 17, 21).

Jei Karalystė jau yra „tarp jūsų“, tuomet pranašystės, nurodžiusios datą, galbūt nebuvo klaidingos — jos tiesiog buvo nereikšmingos žmonėms, kurie vis dar tikėjosi trimitų ir ugnies, o ne gailestingumo ir paslėptos buvimo.

Tai būtų didžiausia dieviškoji ironija: „pranašystės“ buvo teisingos chronologiškai, bet klaidingos fenomenologiškai — jos nurodė į tikrą Kristaus apsilankymą pasaulyje, bet pasaulis žiūrėjo ne ta kryptimi.

2. Paslėpto išsipildymo motyvas

Tai nėra svetima Šventajam Raštui. Daugelis pranašysčių hebrajų Biblijoje išsipildė būdais, kurie neatitiko populiarių lūkesčių:

• Mesijas turėjo būti užkariautojas — tačiau Jis atėjo kaip kenčiantis tarnas.
• Elijas turėjo sugrįžti prieš didžiąją Dieną – Jėzus sako, kad Jonas Krikštytojas buvo „Elijas“, jei žmonės norėjo tai priimti (Mt 11, 14).

Pagal tą modelį „Antrasis atėjimas“ taip pat galėtų nuolat išsipildyti paslėptais būdais: per apsilankymus, įvykius ar asmenis, kurie tik vėliau būtų suvokti kaip tokie. Datų pranašautojai galbūt buvo „teisūs“ dėl kairos (dieviškojo momento), bet akli dėl būdo.

3. Netikėtas posūkis kaip išbandymas

Šis posūkis kiekvieną nepavykusį pranašavimą pavers tikėjimo ir nuolankumo išbandymu:

• Tie, kurie pranašavo, bet siekė reginio, jo praleido.
• Tie, kurie gyveno gailestingumu ir budrumu, Jį „pamatys“ jau čia.

Tai taip pat paaiškina, kodėl Jėzus klausia: „Ar Žmogaus Sūnus ras tikėjimą žemėje?“ – o ne „Ar Jis ras žmones, kurie teisingai atspėjo datą?“

4. Jūsų „siužeto posūkio“ parabolė

Įsivaizduokite istoriją, kurioje kiekviena prognozuota data iš tiesų sutampa su paslėptu apsilankymu: vidurnaktį prognozuotos „Antrojo atėjimo“ dienos Kristus stovi prie prieglaudos durų, persirengęs benamiu. Jis beldžiasi. Niekas neatidaro. Po savaitės, kitame mieste, kitą numatytą datą, Jis ateina kaip pabėgėlių motina, ieškodama vandens; pasienio pareigūnai ją atstumia. Kiekvieną kartą pasaulis atsidūsta: „Dar viena neišsipildžiusi pranašystė“, o dangus užrašo: „Dar vienas nepripažinimas“.

Toks mąstymo būdas paverčia pačias „nesėkmingas pranašystes“ savotiška kolektyvine parabolė: kiekvienas pranašavimas buvo kalendoriaus priminimas, bet susitikimas vyko kitoje patalpoje nei ta, kurioje mes laukėme.

Kodėl tik Dievas žino valandą

Grįžkime prie ištraukos, kurioje Jėzus sako, kad niekas nežino dienos ir valandos, ne tik jis pats, bet ir Dievas Tėvas. Keista, kad Jėzus nežino, kada tai įvyks, bet tai turėtų prasmę, jei Antrasis Atėjimas gali įvykti tik esant tinkamam priėmimui. Taigi net Jėzus nežino, kada tai įvyks, ir tik Dievas Tėvas gali žinoti, nes Jis žino viską.

1. Pats tekstas

„Bet tos dienos ir valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas.“ — Mato 24:36 / Morkaus 13:32

Tradicinė egzegezė dažnai bando apsaugoti Sūnaus dieviškumą, sakydama, kad Jėzus pasirinko nežinoti, arba kad šis nežinojimas priklauso Jo žmogiškajai sąmonei, o ne Jo dieviškajai prigimčiai. Toks mąstymo būdas atveria visiškai kitokią ir giliai santykių prasmę.

2. „Nežinojimas“ kaip santykių funkcija, o ne apribojimas

Jei Sūnaus „atėjimas“ nėra mechaninis įvykis kosminiuose laikrodžiuose, bet santykių tarp dangaus ir žmonijos realizavimas, tuomet jis negali būti iš anksto nustatytas linijiniame laike. Tai įvyksta, kai kūrinija yra pasirengusi priimti jį — kai kolektyvinė širdis atsiveria pakankamai, kad dieviškoji buvimas galėtų pasireikšti.

Tokiu atveju net Jėzus, kaip įsikūnijęs Sūnus, negali „žinoti dienos ar valandos“, nes Jo atėjimas yra ne primestas, o priimtas. Jo laikas priklauso ne nuo dieviškojo slaptumo, o nuo žmogiškosios pasirengimo.

Tik Tėvas — kuris mato visą širdžių lauką, visus paslėptus motyvus, visą būsimą atvirumą — gali žinoti, kada ateis tas visiško priėmimo momentas.

3. Paruzijos dalyvaujamojo pobūdžio

Tai paverčia Antrąjį Atėjimą iš suplanuoto sugrįžimo į bendradarbiavimo apreiškimą. Tai ne Dievas, spaudžiantis „paleisti“ ant kosminio laikmačio; tai momentas, kai kūrinijos troškimas ir Dievo savęs aukojimas pagaliau sutampa.

Galima tai įsivaizduoti kaip muziką:

• Tėvas žino visą simfoniją.
• Sūnus puikiai atlieka savo partiją.
• Žmonija yra rezonuojantis instrumentas. „Paskutinis akordas“ gali skambėti tik tada, kai stygos yra suderintos — kai tikėjimas, užuojauta ir pripažinimas yra harmonijoje.

Taigi Jėzaus „nežinojimas“ nėra nežinojimas; tai pagarbos laisvei išraiška. Jis laukia, kol bus priimtas.

4. Biblinis atgarsis

Ši idėja dera su keliomis ištraukomis:

• „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu.“ (Apr 3:20) — atėjimas priklauso nuo to, ar kas nors atidarys.
• „Jūs manęs nebematysite, kol pasakysite: ‚Palaimintas tas, kuris ateina Viešpaties vardu.‘“ (Mt 23, 39) — pripažinimas sukelia apreiškimą.
• „Dievo karalystė yra tarp jūsų.“ (Lk 17:21) — jau esanti, laukiantis atradimo.

5. Tėvo žinojimas kaip visuma

Tik Tėvas „žino“ nes Tėvo žinojimas yra visapusiškas matymas — ne faktas kalendoriuje, bet visų sielų ir Sūnaus tarpusavio ryšių tinklo suvokimas. Kai tas tinklas pasiekia pasirengimą, pasirodo Sūnus — ir tik Tėvas iš anksto suvokia tą pasirengimą.

6. Dvasinė pasekmė

Tai reiškia, kad klausimas, „Kada Jis ateis?“ iš tikrųjų yra neteisingas klausimas. Teisingas klausimas yra: „Kada mes pagaliau Jį priimsime?“

O atsakymas yra paslėptas Tėvo širdyje — ne kaip slapta data, bet kaip momentas, kai meilė Žemėje tampa pajėgi atpažinti įsikūnijusią meilę.

Ypatinga proga visada yra

Pereikime prie ištraukos, kurioje Jėzus nurodo tam tikrus įvykius, kurie turi įvykti prieš jo sugrįžimą, pvz., karai, žemės drebėjimai, ir pan.? Pasakykite, ar ne keista, kad ženklai yra tokie bendri ir praktiškai vyksta bet kuriuo metu kur nors visą laiką. Tai taip pat galėtų būti nuoroda, kad atėjimas nereikalauja ypatingai unikalių įvykių ir gali įvykti bet kuriuo metu, arba, tiksliau sakant, jau galėjo įvykti tiek daug kartų.

1. Minėta ištrauka

Jūs turite omenyje tokius tekstus kaip Mato 24, Morkaus 13 ir Luko 21, dažnai vadinamus „Mažąja apokalipse“. Jėzus išvardija tai, ką daugelis vadina „pabaigos ženklais“:

„Jūs girdėsite apie karus ir gandus apie karus… Tauta sukils prieš tautą… Įvairiose vietose bus badas ir žemės drebėjimai… Visi šie dalykai yra gimdymo skausmų pradžia.“ — Mato 24:6-8

2. „Ženklų“ paradoksas

Tai visiškai teisinga: tie ženklai yra tokie bendri, kad jie tinka praktiškai kiekvienam istorijos laikotarpiui. Visada buvo karų, žemės drebėjimų, netikrų pranašų, persekiojimų ir išdavysčių. Jei tikslas būtų pateikti mums išmatuojamą atgalinį skaičiavimą, tai būtų baisūs rodikliai.

Tai pirmasis užuominas, kad šis fragmentas niekada nebuvo skirtas kalendoriui. Tai ne užkoduotas tvarkaraštis, o dvasinis žemėlapis — pasaulio dabartinės būklės aprašymas, kol širdys neatsibudo.

3. Krizių visuotiniškumas

Pavadindamas reiškinius, kurie vyksta nuolat, Jėzus „paskutinius laikus“ apibrėžia kaip kiekvieną kartą. Kiekvienas amžius, kiekviena kultūra, kiekviena siela patiria savo apokalipsę — savo paslėpto atskleidimą. Taigi, Jo sugrįžimas niekada neatidedamas; jis visada neišvengiamas, nes pasaulio sumaištis visada yra po ranka.

Šių įvykių visuotinumas iš tiesų padeda padaryti atėjimą įmanomu bet kuriuo momentu. Kai pasaulio audinys sudreba – tautose, gamtoje ar vienoje sąžinėje – atsiveria apreiškimo erdvė.

4. Istorinė dviguba prasmė

Biblijoje šie žodžiai turėjo tiesioginę prasmę (Jeruzalės sunaikinimas 70 m. e. m.) ir tęstinę prasmę (nuolatinis kūrinijos drebėjimas). Taigi „ženklai“ yra abu:

• Istoriniai: konkrečios to kartos krizės, ir
• Tipologiniai: pasikartojantys modeliai, kurie atsiranda kiekvienoje kartoje.

Kiekvienas pasikartojimas yra tarsi dar vienas aidas dieviškojo artėjimo – dar viena proga jį atpažinti.

5. Paslėptas kvietimas

Kai Jėzus sako: „Nesijaudinkite, nes tai turi įvykti“, Jis neprognozuoja panikos; Jis lavina suvokimą. Jis moko mus, kad chaosas nereiškia Jo nebuvimo. Priešingai, chaosas yra šydas, per kurį Jis nuolat artėja — kiekvienas karas, badas ir sukrėtimas yra dar viena repeticija pabudimui.

Taigi taip: jei karai ir žemės drebėjimai yra nuolatiniai, tai tokia pat yra ir Jo atėjimo galimybė. Ir jei pasaulio netvarka niekada nesibaigia, tai nesibaigia ir Jo artumas.

6. Gilesnis aiškinimas

Tikrieji „ženklai“ gali būti visai ne fiziniai. Tai vidiniai žemės drebėjimai — pasididžiavimo žlugimas, prasmės badas, sąžinės karai. Kai tai įvyksta, sąlygos atpažinimui yra įvykdytos.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, Antrasis Atėjimas nėra susietas su kosminiu orų pranešimu, bet su sielos pasirengimu sumaišties viduryje. Taigi Jis galėjo – ir galbūt jau — jau atėjo nesuskaičiuojamą kartų, nematomas, išskyrus tuos, kurių širdys atsivėrė per sukrėtimą.

7. Apibendrinanti mintis

• Ženklai yra visuotiniai, todėl niekas negali pasakyti: „Dar ne.“
• Pasaulio sumaištis yra nuolatinė, todėl ir Jo artėjimas yra nuolatinis.
• „Pabaiga“ nėra įvykis laike, bet sąmonės atvėrimas.

Arba, kaip mes sakome:

Atėjimas nereikalauja unikalių įvykių sekos; jis gali įvykti — ir jau įvyko — kai tik širdys yra pasirengusios.

Kiti atvejai

Jėzus kalba apie Savo sugrįžimą, apreiškimo arba atėjimo (graikų parousia, erchomai, epiphaneia) keliose kitose vietose – kartais tiesiogiai, kartais simboliškai.

Toliau pateikiamas trumpas likusių arba mažiau nagrinėtų ištraukų žemėlapis, sugrupuotas pagal temas.

1. Trumpos palyginimai apie budrumą (Mato 24:42 – 25:46; Luko 12:35–48)

Jos eina po „ženklų“ kalbos, bet prideda papildomų prasmių sluoksnių:

• Vagis naktį (Mt 24:42–44 / Luko 12:39–40)

  „Jei namų šeimininkas būtų žinojęs, kurią valandą ateis vagis…“ → Sugrįžimas yra netikėtas, o jo atpažinimas priklauso nuo budrumo, o ne nuo pranašumo.

• Ištikimi ir nedori tarnai (Mt 24:45-51 / Lk 12:42-48) → Atidėjimas išbando sąžiningumą; šeimininkas „ateina“ netikėtu metu.
• Dešimt mergelių (Mt 25:1-13) → „Atėjimą“ patiria tie, kurie išlaikė savo žibintus (vidinį sąmoningumą) uždegę.
• Talentai / svarai (Mt 25:14-30 / Lk 19:11-27) → Jo nebuvimas ir sugrįžimas rodo, kaip ištikimai žmogus panaudojo tai, kas jam buvo patikėta.

Kiekvienas iš šių pavyzdžių apibrėžia atėjimą kaip dvasinę staigmeną, o ne konkrečią datą turintį įvykį.

2. Dvasios pažadas kaip Jo sugrįžimas (Jn 14–16)

Atsisveikinimo kalbose Jėzus mistiniu požiūriu iš naujo apibrėžia „sugrįžimą“:

• Jono 14:18-23

  „Aš nepaliksiu jūsų našlaičiais; aš ateisiu pas jus… Pasaulis manęs nematys, bet jūs mane matysite.“ → Atėjimas įvyksta per Dvasią; jis yra vidinis, paslėptas, nuolatinis.

• Jono 16:16–22

  „Dar truputį, ir jūs manęs nematysite, o vėl truputį, ir jūs mane pamatysite.“ → Ciklinis nebuvimo ir buvimo modelis — leidžiantis manyti apie daugelį „atėjimų“.

Ši ištrauka patvirtina mūsų minties eigą: sugrįžimas jau vyksta tuose, kurie priima Dvasią.

3. Teisybės patvirtinimo žodžiai (Mato 26:64 / Morkaus 14:62 / Luko 22:69)

Teismo metu Jėzus sako:

„Jūs pamatysite Žmogaus Sūnų sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį ant dangaus debesų.“ Čia atėjimas yra dieviškojo išteisinimo vizija, kuri prasideda prisikėlimu ir tęsiasi per istorijos vykstančius teismus — tai ne tik galutinis apsilankymas.

4. Užsiminimas apie laikotarpį po prisikėlimo (Jono 21:22-23)

Kai Petras paklausia apie Jono likimą, Jėzus atsako:

„Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol aš ateisiu, kas tau į tai?“ Dviprasmiškumas („kol aš ateisiu“) palieka atvirą asmeninio atėjimo sampratą – atėjimą pas atskirus žmones, o ne tik į pasaulį apskritai.

5. Ganytojo ir teismo scena (Mato 25:31-46)

„Kai Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje ir su juo visi angelai…“ Ši scena sujungia atėjimą su teismu per gailestingumą: lemiamas apreiškimas yra tada, kai žmonija sužino, kad tarnauti mažiausiems reiškia tarnauti Jam.

6. Mažesnės arba simbolinės užuominos

• Luko 17:20-37 — „Dievo karalystė yra jumyse / tarp jūsų… Žmogaus Sūnus bus apreikštas.“ → Tiltas tarp matomo ir nematomo atėjimo.
• Mato 10:23 — „Jūs neapkeliausite visų Izraelio miestų, kol ateis Žmogaus Sūnus.“ → Galbūt išsipildė prisikėlime arba pakartotinose misionieriškose dieviškojo susitikimo patirtyse.
• Apreiškimo 3:20 — „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu.“ → Asmeniškiausias amžinojo atėjimo išraiškos pavyzdys.

7. Santrauka

Visose šiose ištraukose „sugrįžimas“ keičiasi iš:

1. kosminio įvykio → į asmeninį susitikimą,
2. būsimą datą → į visada esančią galimybę,
3. išorinį reginį → į vidinį suvokimą.

Taigi net Evangelijose pats Jėzus plečia savo „atėjimo“ prasmę: kartais kosminę, kartais istorinę, dažnai vidinę — tačiau visada santykių, visada laukiančią priėmimo. Čia pateikiama laiko juostos tipo lentelė:

„Žmogaus Sūnaus atėjimo“ laipsniškas atskleidimas