Blogis nėra savarankiška substancija; tai trūkumo būsena. Jis atsiranda ten, kur atimamas perteklius, kur būties pilnatvė susiaurėja iki ribotumo. Graikai tamsa vadino σκότος (skótos), pažodžiui „šviesos trūkumas“. Šviesa, šia prasme, yra ne tik ryškumas, bet ir pačios egzistencijos energija – kūrybinis ir palaikantis dieviškosios buvimo srautas. Ten, kur tas srautas yra trukdomas, atsiranda trūkumas, o trūkumas, savo ruožtu, sukelia vargą.
Žodis πονηρός (ponērós), verčiamas kaip „blogis“, turi tą pačią šaknį kaip ir πόνος (pónos), reiškiantis vargą, skausmą ar naštą. Taigi blogis pasireiškia ne kaip abstraktus maištas, bet kaip begalinis atsiskyrimo darbas – kova už gyvybės išlaikymą atskirai nuo jos šaltinio. Konservatyviame lietuvių žodyje pinti, „austi“ arba „megzti“, randame ryškų šios realybės vaizdą: pasikartojantis, laiko reikalaujantis veiksmas, bandant sujungti tai, kas iš prigimties turėtų būti vientisa.
Taigi būti blogu reiškia austi trūkumą – kurti pasaulį, kuriame pastangos pakeičia malonę, kaupimas pakeičia srautą, o išlikimas pakeičia džiaugsmą. Blogis yra savęs išlaikymas be dieviškosios srovės. Tai metafizinis nuovargis, kylantis iš savęs kūrimo, savęs pateisinimo, savęs išlaikymo.
Pragaras yra galutinė šio savęs uždarumo forma. Tai ne tiek dieviška bausmė, kiek natūrali radikalios autonomijos pasekmė – visiško savarankiškumo sfera, kurioje nėra malonės, nėra gausos, nėra poilsio. Ten esantys būtybės nėra kankinami iš išorės, bet sunaikinami iš vidaus savo pačių pastangų trinties. Kiekvienas veiksmas juos išsekina, nes niekas nekompensuoja to, kas išeikvota.
Priešingai, šviesos vaikai gyvena spindinčioje gausos ekonomikoje. Jų darbai yra dieviškojo srauto natūralus tęsinys. Jie nesistengia išlaikyti šviesos; jie šviečia, nes gyvena joje. Malonė, kurią jie gauna, tampa malone, kurią jie teikia. Jie daugina gausą taip natūraliai, kaip liepsna uždega kitą liepsną.
Taigi moralinis skirtumas tarp gėrio ir blogio nėra priešingybių varžybos, bet ryšio ir atsiskyrimo skirtumas. Blogis yra sustingęs trūkumas; gėris yra judantis gausumas. Žengti iš tamsos į šviesą reiškia tiesiog prisiminti, kad pati egzistencija yra dovana, o ne darbas.