Kai Jėzus Nikodemui pasakė, kad žmogus turi būti „gimęs“, kad pamatytų Dievo karalystę, fariziejaus reakcija dažnai buvo aiškinama kaip kalbinis nesusipratimas – tarsi jis supainiojo graikų žodį anōthen („iš aukštybių“ / „vėl“). Tačiau jei Jėzus ir Nikodemas iš tiesų kalbėjo aramėjiškai, toks paaiškinimas nebetinka, nes aramėjiškas išsireiškimas turi tik vieną aiškią prasmę. Galbūt Nikodemo sumišimas kilo ne dėl žodžių žaismo, o dėl pačios gimimo sąvokos.
Gimimas visada reiškia vaikystę. Nė vienas suaugęs žmogus niekada nebuvo „gimęs“. Gimti reiškia pradėti iš naujo labiausiai priklausomą ir pažeidžiamą gyvenimo etapą. Vien tai Nikodemui, vyresnio amžiaus ir gerbiamam mokytojui, atrodė neįmanoma. Kaip suaugęs vyras galėtų vėl tapti vaiku? Jo atsakymas susijęs ne tik su fizine logistika – grįžimu į motinos įsčias – bet ir su egzistenciniu absurdiškumu taikyti „gimimą“ suaugusiam žmogui.
Čia glūdi gilesnis iššūkis. „Gimti iš aukštybių“ reiškia įžengti į Karalystę kaip vaikas, nes Dangaus Karalystė yra vaikų Karalystė. Jėzus pats kitur mokė: „Jei neatsiversite ir netapsite kaip vaikai, niekada neįžengsite į Dangaus Karalystę“ (Mt 18, 3). Šis vaikiškumas nėra nebrandumas, bet priklausomybė: atvirumas, nuolankumas, pasitikėjimas. Tai yra tų, kurie viską gauna iš Dievo, pozicija.
Nikodemui, išsilavinusiam ir pripažintam lyderiui, tai buvo kliūtis. Intelektualai ir suaugusieji priešinasi idėjai atsisakyti autonomijos. Mes norime viską spręsti patys, gyventi kaip „suaugusieji“, kurie kontroliuoja savo likimą. Tapti vėl vaiku atrodo kaip regresas, silpnumas, netgi pažeminimas. Tačiau Jėzus tvirtina: jei nesutiksite atgimti kaip Dievo vaikai, negalėsite įeiti į jo Karalystę.
Kontrastas negalėtų būti ryškesnis, jei pagalvotume apie pragarą. Jei dangus yra vaikų karalystė – visiška priklausomybė nuo Tėvo – tai pragaras yra visiškos savarankiškumo vieta. Tai vieta, kur žmonės nori visiškai kontroliuoti, būti nepriklausomi nuo Dievo, net jei tai kainuoja jų pačių pražūtį. Pragaras yra „savarankiško suaugusiojo“ karalystė, kuris laikosi nepriklausomybės, nesvarbu, kiek ji tampa destruktyvi.
Istorija pateikia begalę pavyzdžių. Žmonija atrado radioaktyvumą ir panaudojo jį energijai gauti, įgydama jausmą, kad valdo kūriniją. Tačiau, skirtingai nuo Dievo, kuris kuria ir išlaiko viską tobulai, žmogaus valdžia yra trapi ir netobula. Ta pati nepriklausomybė, kuri pastatė branduolines elektrines, taip pat sukėlė avarijas – tikras „gyvas pragaras“ tiems, kuriuos tai palietė. Tokiu būdu pragaras nėra ugnis, kurią Dievas mums siunčia, bet mūsų pačių savavališkumo liepsnos, mūsų atkaklumas valdyti save atskirai nuo Dievo.
Štai kodėl Nikodemas kovojo. Jėzaus mokymas apie atgimimą nebuvo žodžių galvosūkis, bet reikalavimas pasikeisti: atsisakyti suaugusiųjų pasididžiavimo ir galios, vėl įžengti į gyvenimą kaip vaikas, visiškai priklausomas nuo Dievo. Kai kuriems šis pasidavimas atrodo kaip praradimas. Iš tiesų tai yra vienintelis būdas įgyti amžinąjį gyvenimą.