Po mūsų stalu buvo vieta, kur grindys buvo nusitrynusios ir tapusios lygios.
Kai dukra buvo maža, ji dažnai ten sėdėdavo. Atsinešdavo duonos ir šerdavo rudą šunį – niekieno šunį.
Aš piktindavausi dėl trupinių.
Vėliau ji susirgo, ir aš būčiau atidavusi viską, ką turėjau namuose, kad tik vėl galėčiau dėl tų trupinių paburbėti.
Kartais rytais ji mane atpažindavo. Paimdavo mano ranką ir prispausdavo prie savo skruosto. Aš pradėdavau puoselėti viltį, bet tada jos veidas pasikeisdavo. Ji atsitraukdavo ir surikdavo – lyg būčiau ją nuskriaudusi.
Kaimynai nustojo klausinėti, ar jai geriau.
Jie pradėjo klausinėti, ar padariau viską, ką tik buvo įmanoma, kad ją išgydyčiau.
Buvau viską išbandžiusi.
Meldžiausi tose vietose, kur melsdavosi mano motina. Nešiau aukas, nors vos galėjau sau tai leisti. Tiksliai vykdžiau nurodymus, kartojau žodžius, ištverdavau naktis, kurios atrodė ilgesnės už dienas.
Aš tikėjau tomis maldomis. Kai klaupdavausi, dariau tai nuoširdžiai.
Tačiau mano dukra vis tiek kentėjo.
Išgirdusi apie žydų gydytoją, paklausiau, kur jį rasti.
Viena moteris pasakė, kaip žmonės jį vadina.
– Dovydo Sūnus. Pasakyk tai.
Paprašiau jos pakartoti.
Eidama kartojau šiuos žodžius, kol galėjau ištarti jų nesupainiodama.
Mano namuose vardas Dovydas niekada nebuvo tariamas su meile. Mes turėjome savas istorijas, savus dievus. Mano motina šaipydavosi iš žmonių, manančių, kad žydai viską žino apie dangų.
„Kai jiems ko nors prireikia, jie be vargo kreipiasi į mūsų dievus“, – sakydavo ji.
Ir aš pati tai kartodavau.
O dabar ėjau pas vieną iš jų šventųjų vyrų.
Sakiau sau: motina privalo daryti tai, kas būtina.
Ištarsiu jo titulą. Jei reikės – atsiklaupsiu. Pasakysiu bet kokius žodžius, kurie atvers duris.
Ir tada dukra vėl bus su manimi.
Radau jį netoli kaimo pakraščio, apsuptą kelių vyrų.
Jis atrodė pavargęs. Vienas iš vyrų kažką kalbėjo jam tiesiai į ausį, o jis buvo pasukęs galvą ir klausėsi. Šaukiau dar prieš juos pasiekdama.
„Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukrą baisiai kankina demonas!“
Jis neatsakė.
Sekiau paskui.
Buvau tiek kartų apibūdinusi jos kančias, kad žodžiai kaskart liejosi ta pačia tvarka. Kiek laiko tai tęsėsi. Ką ji darydavo. Kas nutikdavo, kai ji bandydavo užmigti.
Pakėliau balsą, kai jis neparodė jokio ženklo, kad girdi.
Vienas iš vyrų atsigręžė. Paskui kitas.
„Paleisk ją, – tarė kažkas. – Ji šaukia mums iš paskos.“
Veidas man užkaito.
Žinojau, ką jie mato: moterį, kuri kelia triukšmą, moterį, kuri nesupranta, kad jos čia nenori.
Vėl prabilau.
Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“
Izraelis.
Štai kame dalykas! Dalykas, kurį ketinau apeiti parinktais žodžiais.
Buvau pavadinusi jį Dovydo Sūnumi – lyg šis vardas ką nors reikštų mums abiem. Tačiau buvau pasiryžusi kęsti jo tautiečius, kol galiausiai gausiu iš jo tai, ko noriu.
Prisiminiau moterį, kuri man pasakė, ką sakyti.
Galėjau būti išmokyta bet kokio kreipinio. Jei ji būtų pasakiusi, kad mano vaiką gali išgelbėti kitoks vardas, būčiau šaukusi būtent jį.
Jis sustojo. Priėjau prie jo ir priklaupiau.
„Viešpatie, padėk man.“
Akmenys rėžėsi per drabužius. Girdėjau netoliese judančius vyrus.
Norėjau jam pasakyti, kokį ilgą kelią nuėjau. Norėjau, kad jis suprastų: jau pakankamai klūpėjau, pakankamai laukiau, pakankamai buvau siuntinėjama nuo vieno žmogaus pas kitą.
Tačiau daugiau nieko negalėjau papasakoti apie jos ligą. Jau buvau viską išsakiusi.
„Nedera, – tarė jis, – atimti iš vaikų duoną ir mesti ją šunyčiams.“
Akimirką girdėjau tik tą paskutinį žodį.
Pakėliau galvą.
Žinojau, ką galėčiau atsakyti. Galėjau prabilti apie savo tautą ir apie jo tautą. Galėjau jam pasakyti, kad mano vaikas vertas tiek pat, kiek bet kuris kitas vaikas Izraelyje.
Jau jaučiau, kaip tie žodžiai kaupiasi.
Tada prisiminiau ją, likusią namuose.
Galbūt ji šaukiasi manęs. Galbūt ji bandė atsikelti, bet buvo vėl prilaikyta.
O aš čia – pasirengusi ginti savo vietą, įsitraukusi į palyginimus.
Vaikų duona.
Pamačiau mūsų stalą.
Mano dukra valgydama kalbėdavo. Ji per greitai atsiplėšdavo duonos gabalėlį, pasisukdavo durų link ir netyčia užkliudydavo ranka jų kraštą.
Duona nukrisdavo.
Šuo žinojo, kur laukti.
Mano dukrai niekada nereikėdavo nustoti valgyti, kad šuo ką nors rastų. Aš šluodavau grindis po sočių pietų – po tokių valgių, kai visi būdavo sotūs.
Žodžiai, kuriuos tariau, tapo paprasti.
Vaikai galėjo pavalgyti.
Galbūt dar liko ko nors ir mums.
Man nereikėjo įrodinėti, kad turiu teisę sėdėti prie šio stalo. Man nereikėjo, kad Jis ką nors išvarytų.
– Taip, Viešpatie, – tariau. – Bet juk ir šunyčiai ėda trupinius, krentančius nuo jų šeimininkų stalo.
Šįkart neieškojau tinkamo kreipinio ar kokios nors didelės vertybės, kurią galėčiau pasiūlyti mainais. Neturėjau paruošusi jokio pažado. Nelaikiau užantyje pikto atsakymo tam atvejui, jei Jis manęs atsisakytų. Mane užplūdo nuoširdus nuolankumas.
Užtektų ir trupinio.
Galėčiau jį gauti iš Jo.
– Moterie, – tarė Jis, – didelis tavo tikėjimas! Tebūna tau, kaip nori.
Atsistojau ir patraukiau namo.
Kai pasiekiau mūsų duris, kojas jau labai skaudėjo. Buvau ėjusi per greitai, net nepastebėdama.
Viduje buvusi moteris, pamačiusi mane, atsistojo.
Žvilgtelėjau pro ją.
Mano dukra sėdėjo ant lovos.
Jos rankose buvo puodelis.
– Kur buvai? – paklausė ji.
Priėjau prie jos ir paliečiau veidą.
Ji kantriai laukė, kol tai padarysiu. Jos akys sekė manąsias. Kai perkėliau ranką jai ant pakaušio, ji prisiglaudė prie manęs – su tuo įprastu nekantrumu, būdingu vaikui, kurį per ilgai apžiūrinėjo.
– Aš alkana.
Palaikiau prie savęs ją dar šiek tiek ilgiau.
Tada radau duonos.
Sėdome prie stalo. Pirmąjį gabalėlį ji suvalgė greitai ir paprašė dar vieno. Įpusėjusi jį, ji ėmė pasakoti tai, ką buvo sakęs kaimynas.
Kalbėdama ji gestikuliavo.
Gabalėlis nukrito ant grindų.
Iš po suolo išlindo rudas šuo ir jį pagriebė.
Dukra stebėjo, kaip jis kramto. Tada vėl atsigręžė į duoną savo rankoje.
Atlaužiau jai dar vieną gabalėlį.