Humility

Kaip atrodytų puota avinėliui?

Pasaulyje, kuriame viešpatauja taika, galėtume įsivaizduoti derlingus laukus, gausią žolę, skaidrų vandenį ir jokio pavojaus. Avinėlis ėda ir ilsisi. Visiems visko užtenka.

Tačiau įkurdinkite tą avinėlį tarp vilkų – ir puotos prasmė pasikeičia. Puota vis dar vyksta. Vilkai ėda.

Avinėlis yra patiekalas.

Vyras sako Jėzui, kad seks paskui Jį, kad ir kur Jis eitų. Jėzus atsako, kad lapės turi urvus, o paukščiai – lizdus, ​​tačiau Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.

Tai skamba kaip įspėjimas apie pastogės praradimą. Gyvūnai turi vietą, į kurią gali sugrįžti, o žmogus, sekantis Jėzumi, turi ruoštis gyvenimui be namų jaukumo.

Tačiau toje pačioje Evangelijoje netrukus pasakojama, kaip Jėzus siunčia pasiuntinius į svetingus namus. Jiems nurodoma ten apsistoti, gauti maisto ir gėrimo. Jų misija apima ir būtinų poreikių patenkinimą.

Atidus Evangelijų skaitymas leidžia manyti, kad „tikėjimas“ – taip, kaip jį supranta ir vertina Jėzus, – nėra viena kuri nors geba, o sudėtinė nuostata, susidedanti bent iš trijų neatsiejamų elementų: vaizduotės, pasitikėjimo ir nuolankumo. Kai trūksta bent vieno iš jų, tikėjimas subyra – net jei atrodo, kad kiti du elementai yra. Tai padeda paaiškinti, kodėl Jėzus kartais giria nepaprastą tikėjimą ten, kur įsitikinimas atrodo minimalus, o kitais atvejais priekaištauja dėl „mažo tikėjimo“ ten, kur tikėjimas jo galia atrodo akivaizdus.

Daugelis krikščionių gyvena su mintimi, kad žmonija yra pasiruošusi Kristaus atėjimui. Žmonėms liepiama budėti, ruoštis ir laukti. Tačiau karta po kartos, Kristus, regis, neateina, ir tas pats klausimas grįžta: kodėl jis taip ilgai delsia?

Pavadinimas „Kristus atvyksta lengvai ir veikiai“ (Christ Arrives Readily) prasideda apverčiant šį klausimą.

O kas, jeigu Kristus nėra tas, kuris nepasiruošęs? O kas, jeigu jis jau pasiruošęs susitikimui ir laukia mūsų? O kas, jeigu tariamas vėlavimas slypi ne jo nenore atvykti, o mūsų sunkumuose suvokti, kiek arti jis jau yra?

Evangelijose Jėzus ne kartą rodoma, kaip sutinka žmones, kurių moraliniai įrašai buvo akivaizdžiai sugadinti. Vis dėlto jis retai pradeda nuo šių įrašų nagrinėjimo. Paprastai jis neklausia, kiek įsakymų jie sulaužė, kiek laiko gyveno neteisingai ar kiek individualių nuodėmių pirmiausia reikia atsiskaityti. Vėl ir vėl jo dėmesys nukrypsta į kai ką neatidėliotinesnio: atgailą, nuolankumą, gailestingumą, atleidimą ir saviteisumo atsisakymą.

Žmonės dažnai vertina savo gyvenimą pirmiausia žvelgdami į įprastas moralines ir religines pareigas. Jie klausia, ar jie vogė, melavo, svetimavo, dalyvavo piktuose planuose, apleido bažnyčią ar nesilaikė kokio nors kito įsakymo. Jie taip pat gali lyginti save su žmonėmis, kurie atvirai daro tai. Kai pasipriešinimas blogiui reikalauja tikrų pastangų, natūralu tikėtis, kad ši kova yra vertinga Dievo akivaizdoje ir galiausiai bus atlyginta.