Humility

Tarp sudėtingiausių Jėzaus moralinių mokymų yra griežtas Jo žodis prieš skyrybas: „Kas atleidžia savo žmoną, jei ne dėl seksualinio ištvirkavimo, tas verčia ją svetimauti; ir kas veda išsiskyrusią moterį, tas svetimauja.“ Šios eilutės, šiuolaikiniu požiūriu dažnai skaitomos kaip legalistinės ar apie nubaudimą, šimtmečius glumino komentatorius. Daugelis paaiškinimų sutelkti į techninius svetimavimo apibrėžimus arba į santuoką kaip pašventintą ryšį, tačiau jiems sunku atskleisti, kodėl Jėzus skyrybų pasekmes įvardija tokiais griežtais santykių terminais.

1. Vietos paradoksas

Kiekviename Jėzaus stebukle yra ne tik gydymo veiksmas, bet ir paslaptis, kur tai įvyksta. Jei dieviškasis gydymas yra priežastinis perkėlimas – asmens perėjimas į realybės liniją, kurioje liga niekada nepasireiškė – tai logiškai sveikas asmuo niekada neturėtų vėl pasirodyti ligonio vietoje. Tačiau Šventajame Rašte nuolat parodoma priešinga situacija.

Kelionės į Damaską vizija yra vienas iš giliausių momentų šventajame istorijoje. Joje Jėzus iš dangaus šlovės kalba žmogui, kuris tiki, kad gina Dievo garbę. „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“ (Apaštalų darbai 9:4).
Tradicija tai aiškina taip, kad Jėzus tapatina save su savo pasekėjais – persekioti juos reiškia persekioti Jį. Tačiau šis paaiškinimas neišsemia visos paslapties. Sauliaus persekiojimas nebuvo nukreiptas tik į tam tikrą žmonių grupę; tai buvo karas prieš dievišką paradoksą, kurio jis negalėjo pakęsti: kad Izraelio Mesijas buvo nukryžiuotas.

I. Įvadas

Epizodas apie Jėzaus atstumimą Nazarete (Lk 4, 16–30; Mk 6, 1–6; Mt 13, 53–58) ilgą laiką buvo aiškinamas kaip užsispyrusio netikėjimo pavyzdys. Tačiau atidžiau perskaitę tekstą, pastebime kažką subtilesnio ir daug gilesnio: įtampą tarp intymumo ir pagarbos, tarp pažinties ir nuolankumo.

Nazariečių vadinamasis „netikėjimas” nebuvo netikėjimas dieviškąja galia – tai buvo netikėjimas dieviškuoju nuolankumu.

1. Nematomo buvimo paradoksas

Klausimas „O kas, jei Jėzus jau daug kartų atėjo ir nerado nė vieno tikinčiojo?“ nekelia abejonių dėl Jo sugrįžimo pažado, bet jį dar labiau sustiprina.
Ji rodo, kad dieviškasis atėjimas nėra atidėtas danguje, bet jam priešinasi žemė. Žmonija laukia debesų ir trimitų spektaklio, o Dievas nuolat įžengia pro nepastebimas kasdienio gyvenimo duris.