Pradėkime nuo ko nors labai paprasto.
Jei du tekstai kilę iš to paties šaltinio…
kodėl jie turėtų prieštarauti vienas kitam?
Jau vien šis klausimas susilpnina vadinamąją „islamišką dilemą“.
Mums sakoma, kad Koranas ir Evangelija negali būti abu teisingi, nes juose rašoma skirtingai. Tačiau tai remiasi prielaida, kuri niekada nebuvo iš tikrųjų įrodyta:
Kad šie tekstai turėtų veikti kaip faktų rinkiniai.
Aš jų visiškai taip nematau.
1. Nustokite skaityti Šventąjį Raštą kaip policijos protokolą
Niekas neskaito eilėraščio, kalbos ar dramatiško pasakojimo taip, kaip skaito teismo ekspertizės ataskaitą. Tačiau kai kalbama apie Šventąjį Raštą, žmonės staiga persijungia į „faktų tikrinimo režimą“:
- Ar tai įvyko būtent taip?
- Ar šis teiginys prieštarauja tam?
Bet vos tai padarę, susiduriate su įvairiausiomis problemomis:
- Įsakymai, tokie kaip ištisų tautų išnaikinimas
- Ekstremalūs teiginiai apie ištikimybę, teismą, auką
Ar tikrai manome, kad jie skirti kaip tiesioginiai, pažodiniai nurodymai ar empiriniai įrašai?
Arba ar jie retoriniai, skirti paskatinti skaitytoją siekti kažko gilesnio?
2. Ryžtingi teiginiai ne visada reiškia tiesioginius teiginius
Paimkime pagrindinį tikėjimą:
Dievas yra Vienas
Dabar pažvelkime į tokį teiginį:
„Nėra Dievo Sūnaus“
Dauguma žmonių tai traktuoja kaip griežtą metafizinį teiginį.
Bet pagalvokite apie tai akimirką.
Jei Dievas yra Vienas, ar tikrai tai įrodome sakydami:
„Jis neturi sūnaus, todėl Jis yra vienas“?
Tai iš tikrųjų yra silpnas argumentas. Skamba beveik taip, lyg būtume ieškoję ir neradę jokių sūnų, todėl padarėme išvadą apie vienybę.
Ne — Dievo vienovė yra pagrindinė tiesa, o ne kažkas, kas išplaukia iš stebėjimų.
Tad kokią funkciją atlieka šis teiginys?
Jis stiprina šią idėją.
Ji nubrėžia aiškią ribą aplink ją.
Ji sako: nenuklyskite į Dievo suvokimą pagal žmogiškąsias kategorijas.
Tai retorika. Galinga retorika.
3. Dabar pažvelkime atgal į Evangeliją
Čia viskas tampa tikrai įdomu.
Evangelijoje kažkas vadina Jėzų „geru mokytoju“.
O ką jis atsako?
„Kodėl mane vadini geru? Niekas nėra geras, išskyrus vienintelį Dievą.“
Dabar sustokime.
Jei viską skaitytume pažodžiui, tai būtų dar šokiruojančiau nei bet kas Korane.
- Ar Jėzus sako, kad jis nėra geras?
- Ar jis neigia kažką esminio apie save?
Bet mes neskaitome to taip. Kodėl?
Nes instinktyviai suprantame:
Tai retorinis klausimas.
Jis neteigia filosofinio paneigimo.
Jis perkelia dėmesį į Dievą.
Jis atitraukia dėmesį.
4. Tas pats modelis pasikartoja abiejuose Šventuosiuose Raštuose
Dabar palyginkite tai su Koranu:
- Dievas neturi sūnaus
- Jėzus buvo tik pranašas, net ne pranašų antspaudas
Kas čia vyksta?
Lygiai tas pats dalykas.
Kiekvieną kartą, kai kyla pavojus išaukštinti pasiuntinį, tekstas viską nukreipia atgal į Dievą.
Taigi vietoj prieštaravimo matome modelį:
Kai tik kyla pavojus, kad „Logos“ bus išaukštintas, kalba tampa stipresnė, aštresnė, netgi absoliuti — siekiant apsaugoti Dievo vienybę.
5. Asmenybė už teksto
Dabar žengime dar vienu žingsniu giliau.
Tarkime, kad abi šventraščių ištraukos kilusios iš to paties šaltinio – Logoso.
Su kokio tipo „autoriumi“ turime reikalų?
Iš Evangelijos aiškiai matyti viena:
Jėzus vengia savireklamos.
- Jis leidžia kitiems kalbėti apie save
- Jis kalba netiesiogiai
- Jis nukreipia pagyrimus kitiems
Jam visiškai priimtina, kad jį laiko:
- pranašą
- mokytoją
- netgi nesuprastą
Jei nėra priverstas, jis nesistengia iškelti savęs.
6. Kodėl Koranas skamba kitaip
Dabar pažvelkime į Koraną.
Tonas kitoks:
- tiesesnis
- suvaldytas
- absoliučiau
Kodėl?
Nes dabar Logos ne:
- atsako į klausimus
- susiduria su priešiškomis minios
- sprendžia nesusipratimus
Jis turi visišką saviraiškos laisvę.
O ką jis daro su ta laisve?
Jis dar labiau nusižemina.
- „Tik pasiuntinys“
- „Ne Dievo sūnus“
Ne todėl, kad jis turi,
bet todėl, kad būtent to jis nori.
7. O kaip dėl didžiausio konflikto: nukryžiavimo?
Būtent čia, daugelio žmonių nuomone, viskas sugriūna.
- Evangelija: Jėzus buvo nukryžiuotas
- Koranas: nebuvo
Prieštaravimas?
Tik jei atkakliai laikotės vienpusiško, paviršutiniško aiškinimo.
Bet kas, jei abu šaltiniai nurodo skirtingus aspektus?
- Evangelija išsaugo istorinį įvykį
- Koranas išreiškia galutinį rezultatą
Logoso sistemoje prieštaravimo nėra:
Nukryžiavimas įvyksta → sukelia perkėlimą (prisikėlimas, perkeliančio Jėzų į priežastingumo laiko liniją, kurioje nebuvo nukryžiavimo) → galutinė tikrovė yra ta, kad jis nebuvo tikrai nugalėtas mirties, nei net jos paragavo → Jėzaus nukryžiavimas ir įvyko, ir niekada neįvyko, o galutinis rezultatas yra toks, kad jis neįvyko, bet tik todėl, kad turėjo įvykti, kad persikėlimo procesas galėtų įvykti.
Taigi:
Abu teiginiai yra teisingi — jie tiesiog apibūdina skirtingus tos pačios tikrovės sluoksnius.
8. Tikroji problema nėra tekstai
Čia ir yra nepatogi dalis.
Konfliktas iš tikrųjų nėra tarp:
- Evangelijos
- ir Korano
Jis yra tarp:
- ant jų pagrįstų interpretacijų
Tiek krikščionys, tiek musulmonai:
- tekstus įgrūdo į griežtas sistemas
- per daug interpretavo tam tikras eilutes
- retorines išraiškas pavertė nekintamomis doktrinomis
Ir tada — natūraliai — jos susidūrė.
9. Keistas paradoksas
Čia yra kažkas beveik ironiško.
Dieviškajame lygmenyje:
- Dievas šlovina Logosą
- Logosas šlovina Dievą
Tai yra tobulos abipusės paaukštinimo santykis.
Tačiau žmogiškajame lygmenyje:
ta pati dinamika virsta varžymusi.
- Kas yra didesnis?
- Kas teisus?
- Kuris tekstas laimi?
Taigi tai, kas aukštybėse yra harmoninga, žemėje tampa nesutarimų šaltiniu.
10. Paprastesnis skaitymo būdas
O jei pradėtume kitaip?
Vietoj to, kad klaustume:
„Kuris Šventojo Rašto tekstas yra teisingas?“
Paklauskime:
„Ko čia autorius siekia?“
Ir atsakymas, vėl ir vėl, atrodo toks:
Viską nukreipti į Dievą.
Viską kitą sumažinti.
Įskaitant ir patį autorių.
Paskutinė mintis
Galbūt stipriausi teiginiai Šventajame Rašte nėra skirti mums informuoti kaip faktai vadovėlyje.
Galbūt jos ten yra tam, kad mus formuotų,
kad pataisytų mūsų instinktus,
kad sustabdytų mus nuo Dievo pavertimo kažkuo valdomu.
O jei tai tiesa, tuomet:
Tai, kas atrodo kaip prieštaravimas, iš tikrųjų gali būti suderinimas —
tiesiog išreikštas skirtingais balsais, skirtingomis aplinkybėmis,
to paties savęs neakcentuojančio autoriaus.